Aktorė, renginių režisierė, teatro žaidimų vaikams ir suaugusiems vedėja Gintarė Čepukonytė siekia, kad kuo daugiau žmonių vėl patirtų malonumą žaisti. Jai pačiai prieš kelerius metus atrasta sąmoningo žaidimo, teatro sporto, improvizacijos terapija padeda atpažinti savo autentiškumą, saugiau priartėti prie vaikystės traumų, dirbti su jomis, keistis ir auginti save kūrybiškai. Įsukusi savo kūrybiškumo ugnikalnį į jį taip įtraukia kitus, kad per jos vedamus užsiėmimus suaugę vėl virsta vaikais, o vaikai mėgaujasi nevaržoma laisve būti savimi.
Kaip Jūs atėjote iki teatro ir pajutote terapinį jo poveikį?
Ant scenos mane užkėlė Klaipėdoje (čia gimiau) darželio auklėtoja Irutė. Mama pasakojo, kad per kasmetes darželio šventes auklėtoja man visada duodavo deklamuoti ilgiausius posmus, statydavo pirmose eilėse ir aš įgyvendindavau su spektakliais susijusias jos fantazijas. Manau, taip susiformavo noras ir toliau eiti šia kryptimi.
Vis dėlto teatrą, kaip nepaprastą saviraiškos ir meilės kurti vietą, man atvėrė Klaipėdos vaikų ir jaunimo centro dramos studijos „Svajonė“ vadovė, režisierė Mira Kolaitytė. Ji su mumis, paaugliais, dirbo taip mylėdama, atsidavusi, kaip dažnai tenka matyti, be jokių mokytojo ir mokinio statusų, leido kiek norim žaisti (kurti). Ir mums buvo tiesiog faina būti ten, šalia jos, mes nuo to gaudėm kaifą.
Buvau berods 11-oje klasėje, kai mes su scenos partneriu už vaidmenis spektaklyje „Dvylika žingsnių“ (pagal I. Mero „Mėnulio savaitė“) vaikų ir jaunimo teatro festivalyje „Vėjo malūnėlis“ buvome pripažinti kaip geriausi aktoriai. Siužetas – labai stiprus ir jautrus, vaidinome žydų vaikus, kurie vis žengdami po 12 žingsnių savo svajonės gyventi laisvai link fizinės laisvės nepasiekė – užlipo ant minos, tačiau kiekvienas savo viduje jautėsi turįs po meilės, laisvės, kūrybos paukštį.
Tikriausiai šis spektaklis iš tų mano vaidintų, kuriuose jaučiau, kad tai, ką darau, yra labai tikra ir labai stipru. Tada nusprendžiau, kad noriu rinktis aktorystę, nes ir stovėdama scenoje, ir žaisdama dramos būrelyje su kitais vaikais, vedama nepaprastai kūrybiško mokytojo patirdavau stiprų kūrybinės energijos pliūpsnį ir dėl to jaučiausi nepaprastai gerai – savimi.
Nesvarbu, kad buvau nestandartinė, keistų veido bruožų, dideliais kreivokais dantimis, pasipūtusiais pasivėlusiais pusiau variniais plaukais, su storais savaime patamsėjančiais akiniais, negraži paauglė. Vis tiek jaučiausi sau be galo įdomi ir graži, nes mane labai palaikė režisierė. Stojamiesiems į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją tikslingai paruošė būtent ji.
Studijuodama maniau, kai baigsiu, būsiu aktorė, vaidinsiu didelėje didelio teatro scenoje. Vau! Svajonės yra svajonės. Kosmosas! Dabar labai juokinga, nes per gyvenimą suvaidinau tik du vaidmenis: Alytaus miesto teatro spektaklyje „Baimė“ aktorinio kelio pradžioje ir Jurijaus Smorigino „Vilniaus baleto“ šokio spektaklyje „Mata Hari“, ko gero, scenos aktorystės pabaigoje.
Ir vis galvodavau: „Kas yra ne taip: ar esu ne tokia talentinga, gal per mažai dirbu, nes taip sakydavo kai kurie akademijos dėstytojai?“ Juk buvo ir tokių, kurie paauglystėje su sarkazmu klausdavo: „Stosi į aktorinį? Ką?“ Tai skambėjo tarsi priekaištas, kad nesu tam tinkama ir tai – ne man. Va, jeigu pasirinkčiau režisūros ir lietuvių kalbos ar choreografijos specialybę, bent mokytoja galėčiau būti, juk iš aktorystės duonos nevalgysi.
Visgi ne tik dėl savo užsispyrimo, bet ir patiriamo kūrybinio ugnikalnio kuriant ar vaidinant pasirinkau šią specialybę ir baigiau studijas. Per „negaliu“, kankindamasi iš nuobodulio paskaitose, ypač teorinėse, bet baigiau. Vėliau pastebėjau, kad mane lydėjo kažkoks nepilnavertiškumo jausmas – hm, kolegos vaidina, kuria vaidmenis teatrų scenose, televizijos ir kino aikštelėse, o aš? Ką daryti?
Nepaima į teatrą, vadinasi, reikia kurti savo! Todėl kartu su draugais bendraminčiais aktore Irena Jankute, aktoriumi, režisieriumi Mykolu Vildžiūnu ir dar keliais kolegomis 2002 metais įkūrėme kūrybos namus „Kaukių akademija“. Nuo tada nemažai aktorystę besirengusių mesti ar savęs neatradusių kūrybiniame kelyje kolegų stiprybės įgavo, atsitiesė būtent prisijungę prie mūsų…
Neseniai pagavau save, kad daugelį metų jausdavau kažkokį keistą pavydą kolegoms, kurie matomesni, garsesni, ryškesni, stipresni, trokštamesni nei aš. Jie – ten, o manęs nėra. Aš nereikalinga? O gal netalentinga? Tokios mintys mane kankino ilgai, kol galiausiai supratau, kad prisigalvoju, viskas yra ne taip! Jog einu tiesiog ne man skirtu keliu, daugiau laiko praleidžiu žvalgydamasi į kitus, vertindama ir kritikuodama, ypač save, o tai, ką jaučiu, yra stipriai susiję su nepasitikėjimu savimi ir kūrybinės galios slėpimu.
Tada pradėjau nuo pradžių. Mažais žingsneliais, iš naujo ėjau savęs pažinimo keliu, einu iki dabar ir visiškai aiškiai suprantu, kad esu ten, kur turiu būti, – mokytojaujančio aktoriaus kelyje. Tai supratau visai netikėtai, nutikus nuostabiam įvykiui. Pavasarį, per karantiną, gavau siuntinį, atplėšiau ir pamačiau paauglystėje scenoje, mano minėtame spektaklyje, dėvėtą rudą su baltom gėlytėm suknelę.
Išsitraukiau drebančiomis rankomis režisierės siūtą suknelę ir sugalvojau apsirengti (nesvarbu, kad tada buvau šiek tiek ne tokių matmenų). Apsirengiau, o širdis daužosi kaip tada, kai vaidinau… Emocijų ugnikalnis, net oda šiurpsta – ji idealiai tinka ir atrodo, kad aš ten, toje istorijoje iš praeities.
Dar siuntinyje – narvelis, stiklinis paukštis ir raštelis. Jame parašyta, kad esu mylimiausia režisierės aktorė ir ji beprotiškai tiki tuo, ką darau. Nusišypsojau… Matai, kaip įdomiai čia viskas… Jei ir turiu kam gyvenime padėkoti už tai, kas esu dabar, tik Mirai, ji – autoritetas, mokytoja ir tarsi krikštamotė fėja reikiamu laiku sugebėdavo mane išklausyti, palaikyti, patarti.
Rankose laikydama tą suknelę pajutau, kad aš kažkaip panašiai einu jos keliu. Dabar atrodo, kad man buvo lemtas ne vaidinančios aktorės, o net svarbesnis kelias – pedagoginis, vedantis, lydintis. Juk palydėti žmogų iki scenos arba savo galimybių ribos peržengimo, jį palaikyti kaip asmenybę, paskatinti reikia didelio talento ir energijos. Vienas svarbesnių mano mokymo komponentų ir yra mokytojo meilė, pagarba kitam žmogui, kūrėjui. Save naudoju kaip įrankį ir priemonę kūrybos, meilės sau ir kitam žmogui paukščiui pagauti.
Apsivilkusi tą suknelę pajutau didžiulį kūrybinės energijos pliūpsnį ir užtikrintai suvokiau, kad jau uždarau duris į praeitį ir skaudžius išgyvenimus. Patikėjau man skirtu sudėtingu Dievo planu, kad man jau nebereikia didžiosios scenos, žurnalų viršelių, kūrybinių kančių repetuojant iki pamėlynavimo dramos teatre, premjerinių spektaklių ir statulėlių už genialią vaidybą, nes ten yra tie, kurie ir turi būti, o aš esu ten, kur turiu būti aš.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado teatro žaidimai?
Kartą mano scenos kalbos dėstytoja, aktorė Adrija Čepaitė, išvažiuodama gastrolių su spektakliu paprašė ją pavaduoti paskaitose pirmo kurso aktoriams. Sutikau, nes buvau optimistė ir tikėjau, kad galiu dėstyti, nors patirties tikrai dar neturėjau. Įkritau su studentais į nežinojimą, ką daryti, ir vienas iš būdų, kaip išplaukti iš situacijos, buvo teatro žaidimai, scenos kalbos pratimai, kuriuos dėstytojai mums vedė. Ir išsisukau.
Dabar, kai žiūriu į savo 40 gyvenimo metų patirtį, matau, kad kas gerą penkmetį mano gyvenime atsirasdavo savo darbą mylintis kolega, mokytojas, vedlys, kuris manyje sužadindavo nepaprastai galingų kūrybinių impulsų ir tų mokytojų dėka aš darau tai, ką darau šiandien. Teatro improvizacija mane tam tikra prasme užkrėtė aktorius Andrius Žebrauskas, tikras savo srities guru, autentiškas, charizmatiškas, žaidžiantis improvizacijos teatro įkūrėjas. Būdama šalia ar stebėdama jo veiklą, dalyvaudama mokymuose galvodavau, kiek man reiktų šieno suvalgyti, kad pasiekčiau tokį mokytojo lygį?
Pasirodo, viskas ateina savaime ir be įtampos. Kai tiki tuo, ką darai, mokaisi, studijuoji, nuoširdžiai domiesi, dalyvauji seminaruose ir nuolat daug praktikuoji, ateina ta diena ir viskas pradeda klotis natūraliai. Taip mano gyvenime atsirado teatro žaidimai. Improvizacinius teatro sporto žaidimus, scenos kalbos, judesio pratimus naudoju per terapinius užsiėmimus, siekdama žmonėms padėti įgyti drąsos, pasitikėjimo savimi, išlaisvinti kūrybinę energiją, išgirsti vidinį vaiką, reikštis gyvenime pasitelkiant vaizduotę ir fantaziją, lavinti išmonę.
Būdų priartėti prie savęs tokio, koks esi, yra įvairių: meditacija, piešimas, šokis, rankdarbiai, dainavimas ir t. t. Teatro žaidimai yra viena iš teatro terapijos rūšių. To, ką darome per užsiėmimus, esmė yra per prigimtinį žmogaus gebėjimą žaisti atkurti savo autentiškumą. Apskritai tai – be proto malonus kassavaitinis užsiėmimas, jo metu mes tiesiog kuriame, improvizuojame, žaidžiame teatrą ir bendraujame gyvai – žmogus su žmogumi.
Ar suaugusiems sudėtingiau nei vaikams išgirsti vidinį vaiką?
Man atrodo, nesvarbus nei amžius, nei išsilavinimas. Tiesiog suaugusieji ir vaikai yra skirtingos kartos su skirtinga patirtimi. Vaikai yra imlesni, greičiau atsiveria, jie dar nepamiršę prigimtinio gebėjimo žaisti, net ir pradėję suktis į kokoną ar linkę slėpti savo jausmus ir emocijas įsitraukia į žaidimą šviesmečiais greičiau nei suaugusieji. Šie dažniau veikia iš proto, nuolat tikrina ne tik mane, bet ir save, kam jam reikia to žaidimo ir to teatro.
O vaikai į būrelį ateina tūsintis, jie mažiau įsitempę, pasidavę aplinkos įtakai. Suaugę turi daugiau gyvenimiškos patirties, vidinių traumų, socialinių statusų ar kaukių. Prisikasti iki jų vidinio vaiko reikia nemažai pastangų ir laiko. Smagu, kai į užsiėmimus ateina didelis vaikas. Viena mergina, tarkim, mėgo vartytis kūliais. Jei ji tai būtų dariusi kitoje aplinkoje, dauguma tikriausiai gūžčiodami pečiais klaustų, ar jai viskas su galva gerai, o pas mus kiti suaugę žavisi, kaip jai taip pavyksta atsipalaiduoti.
Vieni savo baimes susimauti ar pasirodyti prieš kitus griauna mėnesiais, o kai kuriems taip ir nepavyksta išsivaduoti iš savikontrolės. Suaugę, palyginti su vaikais, tikrai geba geriau išlaikyti dėmesį, viskas daro ramiau, galima paliesti jautresnių ir vaikams per sudėtingų temų, tarkim, apie intymumą, santykius, smurtą, socialinį nelygybę, statusų kovą ir t. t.
Ką žmogui suteikia kūrybiškumas?
Ooo… ši tema – neišsemiama, apie ją knygos rašomos. Kiekvieną kartą, kai kalbu apie kūrybiškumą, tarsi grįžtu į savo sielos namus. Teatro žaidimus suaugusiems vedu jau ketvirtus metus, tarp kursų dalyvių visada yra tokių, kurie ateina norėdami kitokios savirealizacijos, nes gyvenime dirba, veikia ne tai, ką nori. Žiūrėk, tokiems ir nelabai santykiai – ar su tėvais, ar vaikais, ar antrąja puse, giminaičiais ir pan. – klostosi.
Bet jei veikiame naudodami kūrybinę energiją, mums viskas sekasi, jaučiame pilnatvę, gebame duoti, priimti, lengviau išsprendžiame problemas, greičiau išlukštename keblias situacijas, priimame sprendimus, gebame komunikuoti nesusikaustę, esame atviresni, nuoširdesni, mūsų neveikia sisteminis aplinkos burbulas, pagal kurio dėsnius dažniausiai gyvename.
Esame laisvi ir gebame kurti, nebūtinai piešti, lipdyti, daryti meninius darbelius. Dievas yra kūrėjas, sukūręs pasaulį, gamtą, žmogų, vadinasi, mes – taip pat kūrėjai, nes mes esame jo dalis. Šios dieviškosios dalelės dėka gebame kurti ir materialinį, ir dvasinį pasaulius. Jei kūrybinę energiją užslopiname, prarandame sveiką ryšį ir su mus supančiais žmonėmis, ir gamta, ir Dievu, galbūt kartais tai kompensuojame kažkokiais pakaitalais, tarkime, nusiperkame naują drabužį, daiktą, bet vis tiek jaučiamės blogai, iš to blogumo kartais net susergame.
Atvertas kūrybiškumas suteikia laisvę būti ir būti tuo, kuo esi. Kartais į užsiėmimą atėjęs žmogus aiškiai įvardija, kad turi tikslą išmokti elgtis laisviau prieš kitus žmones. Būna, ateina, atsisėda į ratą ir prisipažįsta, kad vos vos prišliaužė iki mūsų – tingi, reikia išeiti iš savo komforto zonos, geriau sėdėti namie ir lindėti kompiuteryje arba telefone. Tai – kūrybinės energijos trūkumo pavyzdžiai.
Ir koks didžiulis malonumas matyti kurso pabaigoje tuos žmones be fizinės įtampos, visapusiškai išlaisvėjusius ir leidžiančius savo kūrybinei energijai tekėti ir reikštis laisvai. Ir matai paskui, stebi juos gyvenime, kaip patys kaifuoja nuo to, ką daro, žaidžia situacijomis, nebijo susimauti, patenkinti savimi, dėl to ir santykiuose įtampos mažiau. Galbūt tai vyksta, nes žaisdamas kūrybinius žaidimus išmoksti labiau girdėti, kūrybiškai žvelgti į bet kokią situaciją ir savo artimoje aplinkoje, ir socialinėje erdvėje.
Jūs pati einate sąmoningumo keliu, nors, galima sakyti, kad teatro terapija padeda tobulėti. Kam Jums to reikia? Ir kokios tai turi įtakos jūsų asmeniniam ir profesiniam gyvenimui?
Šiais laikais daug kas eina sąmoningumo keliu, viešai apie tai giriasi arba labai greit kitus pradeda mokyti sąmoningumo. Man kartais tokių mokytojų veikla kvepia nušvitimu arba triedimu vaivorykštėmis. Todėl apie sąmoningumo kelią verta kalbėti pagarbiai ir tiesą, nes tai – daugiau nei savęs pažinimas.
Nuo to momento, kai pradėjau mokytis mokyti, pirmiausia supratau, kad reikės pačiai viską išbandyti, išjausti, patirti savo kailiu. Ir per improvizacijos stovyklas, ir studijuodama teatro pedagogikos magistrantūroje pajutau, kad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių: išlindo ir vaikystės traumos, su kuriomis negaliu susitvarkyti, aiškiai atsivėrė santykių su vaikais, vyru, tėvais, kolegomis duobės. Supratau, kad jei ką nors padarau nesąmoningai, nevalingai, su užslėptu pykčiu, arogancija, išsiderinu ne tik pati, bet ir byra santykiai su aplinka.
Tada atsirado mano gyvenime „Gervių lizdo“ stovyklos vaikams – per metus po savaitę važiuodavau savanoriauti, būti didelės šeimos vadovė. Tai būdavo sąmoningo valgymo, veikimo, jautrumo savaitės. Aš supratau, kad tada jaučiuosi gerai. Šių stovyklų kūrėjos, savo draugės, mokytojos, nuostabios moters Birutės Jakučionytės dėka pradėjau atkreipti dėmesį ne tik į savo veiksmus, jausmus, bet ir į tikrumo trūkumą.
Ir tada, kai nusprendžiau ieškoti savo individualumo, mano gyvenime atsirado tarptautinė sąmoningumo mokykla. Joje tęsiu pažintį su psichoterapija, meno terapija, meditacija, bendrauju su kolegomis iš viso pasaulio ir mokausi vesti kitus žmones kūrybiškumo, sąmoningumo, autentiškumo keliu. Teatro terapija – galinga priemonė, ypač dirbant su vaikystės traumomis, todėl manęs laukia ilgas mokymosi kelias, kuris tęsis visą mano gyvenimą.
Ar tiesa, kad teatro terapija padeda gydyti vaikystės traumas?
Tiesa, jei terapiją pasirenki sąmoningai ir pats nusprendi su tuo dirbti. Tarkim, nuo vaikystės žmogų lydi įsitikinimas, kad viską turi daryti tobulai, ir stinga artimųjų palaikymo, kad darydamas tai, kas patinka, elgiasi teisingai. Iš prigimties žmogus yra kūrybiškas, žaismingas, ekstravertas, o jam sakė – būk savo vietoje, kaip kiti, neišsišok. Taigi greičiausiai ne visiems buvai patogus.
„Tau neišeis“, „nepavyks“, „tau negalima“ gali palikti traumą. Pavyzdžiui, aš iš užsispyrimo vis tiek dariau savo ir troškau palaikymo, dažnai jo negaudavau ir taip susiformavo stiprus dėmesio siekis. Aišku, daugeliu atvejų buvo kaip buvo, anie seni laikai, tėveliai elgėsi geriausia norėdami, pagal savo supratimą, suvokimą, tai – jų patirtis, jie nekalti.
Bet štai mes užaugame ir pradedame elgtis taip pat. Patys būdami traumuoti auginame ir traumuojame kitus. Aš taip pat tai patyriau, nors aplinkiniai tikino, jog esu puiki mama, bet pati save gana dažnai plakdavau, kad ne iki galo, esu bloga, nes pakeliu balsą, reikalauju, apsimetu neturinti laiko, kontroliuoju eismą, sprendžiu, kas tinkama, o kas – nelabai ir t. t. Jaučiau, kad turiu reikalų su saviverte.
Prisidėjo ir tai, kad nepaėjo aktorystė, šeimai amžinai stigo pinigų, nors sakančius, kad iš aktorystės duonos nevalgysiu, tikinau, jog taip tikrai nenutiks… Jaučiau gėdą, kad nepaėjo. Tai dangsčiau melu, gražinau istorijas: pasakojau ir fantazavau, ypač tėvams. Kai grįžtu į vaikystę, aišku, mano traumos, palyginti su muštų, paliktų, alkoholikais tėvais augusių vaikų, yra kitokios, bet iš saviškių man išsikrapštyti irgi reikėjo.
Taigi pati žaisdama teatrinius žaidimus pajutau ir supratau, kaip tai veikia mane, pastebėjau vedamų pamokų naudą savo emocinei, psichologinei būsenai, santykiams. Pirmiausia ėmiausi saviterapijos žaisdama su vaikais, kitokių horizontų atvėrė ir psichologinė bei specialybės literatūra studijuojant teatro meno pedagogikos magistrantūrą. Pradėjau atpažinti, kad pykčio, agresijos, kitų kaltinimo priepuoliai yra tam tikrų traumų pasekmė.
Nuo tos Gintarės ėmiau šuoliuoti septynmyliais žingsniais. Supratau, kad traumuotos patirties neišrausiu iš savęs kaip kiaulpienės iš žemės, bet visos terapinės žinios padeda su traumomis susigyventi. Svarbu būti atviram sau ir pamilti tokį, koks esi. Sutinku, kapstytis po save nelengva, bet verta. Žinau ir tai, kad dažnai norisi pabėgti ar permesti kitam atsakomybę (imkitės terapijos ir pagydykite mane!). Bet viskas įmanoma. Čia kaip ateiti prie laužo, įkišti į ugnį pirštą, nusideginti, bet skausmui nurimus džiaugtis raminamai veikiančia liepsna. Bijodama nudegti ugnį gali užgesinti, bet gėrėtis jos ramia liepsna nebeturėsi galimybės.
Per užsiėmimus man rūpi, kad visi atsipalaiduotų ir mėgautųsi, todėl nežadu žmonėms rezultato, nes mano rezultatas yra vienoks, o kito – kitoks. Nelaikau žmonių, leidžiu jiems būti tiek, kiek reikia. Jei žmogus prieis iki tam tikros ribos, kurios nebegalės peržengti, jo pasirinkimas yra nugalėti ateities nežinomybės baimę ir eiti toliau arba sustoti. Vadinasi, tiek tuo metu jis gali žengti savęs pažinimo link. Kaip terapeutė galėčiau atsisėsti ir kalbėtis, kodėl jam norisi atsitraukti, bet kaip būrelio vadovė leidžiu rinktis pačiam. Man svarbu, kad pats žmogus atpažintų patinkančias ir nepatinkančias situacijas ir kaip gali, jei reikia, sau padėti.
Tarkim, atpažįsti, kuo labiausiai netenkina partnerystė, juk pastiprinti santykius aktualu daugeliui… Galbūt iš savo patirties žinote puikios partnerystės receptą?
Jaučiu, pirmiausia vertėtų įsidėmėti, kad svarbiausia stiprinti ne partnerystę, o save partnerystėje. Man atrodo, kad neturiu teisės keisti kito žmogaus, jį kontroliuoti, kad gyventų pagal mano planą. Ir net tada, kai erzina partnerio priekaištai, jautiesi kaltinamas, galima stabtelti ir pagalvoti, o gal jis taip išreiškia kokį nors savo poreikį.
Kai pradėjau gilintis į save, supratau, kad turiu lūkesčių, noriu kontroliuoti. Išmokti su partneriu būti tokia, kokia esu netobula, ir pradėti priimti jį tokį, koks yra netobulas, buvo pirmas žingsnis ir net labai sunkus. Kita paslaptis yra daug apie tai kalbėtis ir veikti ką nors (kurti) kartu. Kažkada pasakiau sau, kad ir kas būtų, nesiskirsiu, rasiu būdų išlaviruoti, nes man labai įdomi ši tema moksliniais sumetimais. Juokauju.
Daug porų stebiu ir analizuoju. Kaip atvejus. Savąjį – taip pat. Gyvenu, išgyvenu, kvėpuoju ir nežinau, kuo baigsis mano santykių istorija, bet žinau, kad verta tęsti, nes aš sąmoningai pasirinkau juos atkurti. Vienoje knygoje užkabino sakinys: pradėk nuo savęs, pradėk mylėti save nesitikėdama, kad kitas žmogus darys taip pat. Man prireikė nemažai metų suprasti, kad galiu sustiprėti nepadedama šalia esančiojo.
Kai išsiderinu, sustiprėju naudodama kelis įrankius. Pirmiausia tyla ir pokalbis su savimi, tada teatro žaidimai, beje, netrukus kviesiu šią terapijos rūšį išbandyti ir poras. Dar mane labai terapiškai veikia šokis: esu „5 ritmų“ gerbėja, neseniai atradau intuityvaus šokio ir judesio terapiją. Ji padeda maksimaliai išlaisvinti kūrybiškumą. Nes tik įsukusi savo kūrybos ugnikalnį galiu padėti kitiems įsukti jų kūrybos tornadus.
Kalbino Rima Pikelienė
Asmeninio archyvo nuotraukos. Fotografas Robertas Pledas