Ruošiuos šventėm. Viską siurbliuoju ir mazgoju. Viena ausim klausau „Marijos radiją“, kita ausim - apie derinamus skrydžius. Laukiu vaikų ir ruošiuos. Taip nesiruoščiau net jeigu koks karalius nuspręstų mus aplankyti. Tarp tos nesibaigiančios ruošos viena akim socialinėj erdvėj stebiu kas vyksta. Nieko ten labai naujo. Vieni apie vaikus, kiti apie batus, dar kiti apie kosmoso bangas, kurios tuoj tuoj užlies žemę ir mes visi kažkur skrisim. Daug juoko ir dar daugiau patyčių socialinėj erdvėj, o šis laikas turėtų būti raminantis, tildantis, žadantis nuostabų pažadą - prisikėlimą. Ir tuomet pamatau ramų įrašą, kai mano socialinės erdvės draugužė dekoruoja spurgas ir kiaušinius. Ruošiasi šv. Velykom ir žinoma paruošto stalo fotografavimui. Nes ji maisto fotografė, dirbanti Londone. Indrė yra mano Facebook draugė, kurios gatvėj aš greičiausiai net neatpažinčiau.. Visi mes tokių draugų turim, tad tikiuosi suprasit apie ką kalbu.
Pamatau aš jos stories ir sustingstu minutei, o gal dviem. Su kokia meile ir kokiu susikaupimu ji šį darbą daro. Aš tikrai retai paskutiniu metu matau tokią tylą ir išbaigtumą darbuose. Ta spurgų spalva lyg „pelenų rožių“, kurios per sekundę man priminė angliškas gėlių parodas ir visą tą grožių grožį, kurį fotografuodavau nejausdama nei rankų, nei kojų.
Parašau Indrei, kad tai yra tobula ir paklausiu apie spalvą, kaip jai gaunasi tokią išgauti. Ji paaiškina daug plačiau nei tikėjausi ir dar kažką ant spurgų pavadina „strazdanom“, kurias išgauna taškydama kakavos - vandens miksą. Iš žinutės pajuntu meilę maistui, detalėms, kūrybai, idėjoms ir menui. Per kelias minutes atskrenda mintis, kad visa tai, šią minutę man yra tikriausias menas ir kad aš norėčiau tokį meną pristatyti cikadiškoj erdvėj.
Dar keletas valandų ir mes su Indre susitariam pabandyti žaisti šį žaidimą. Cikadiškų pusryčių žaidimą. Spalvotą, labai skanų ir labai iš širdies. Indrė virs, keps, gėrimus maišys, stalą serviruos ir fotografuos, o aš jums pasakysiu kartais daugiau, o kartais mažiau kas ten ir kodėl yra. Vienintelį dalyką, kurį mes Indre išsiaiškinom iš karto, kad abi nemėgstam matuoti gramais. Todėl daug kas bus „iš akies “. Ir ta akis turi būti labai pastabi ir ištreniruota, kad paskutiniu momentu įberti papildomą šaukštą miltų, kad spurgos kaip nulietos gautųsi.
Kodėl pusryčiai? Todėl, kad pusryčiai Indrei yra pats nuostabiausias ir svarbiausias dienos valgis. Keliasi Indrė 5 ryto vien tam, kad neskubėdama galėtų pusryčiauti ir mėgautis kava. O man pusryčiai patinka, nes labai gražiai skamba pavadinime - „cikadiski pusryčiai su Indre“.
Uždavus jai šį klausimą, kas jai labiausiai patinka, kol sulaukiau atsakymo meldžiausi, kad tik būtų pusryčiai... Nes taip gražiausiai.
Kad jau kilo idėja spontaniškai, kad jau susidėliojom planą greitai, kaip kad tik mamos gali.. Nes kas turi vaikų, tai žino, kad diskusijoms apie smulkmenas laiko nebūna, tad nusprendėm padaryti labai greitą Indrės ir jos nuostabiųjų spurgų ir margučių pristatymą.
Indrė pasakoja, kad šv. Velykos jai yra vaikystės ilgesys, buvimas su šeima, prisiminimų kūrimas. Vaikų supažindinimas su mūsų kultūra, margučių marginimo procesu natūraliais dažais. Visi trys Indrės vaikai gimė UK, kur žmonės per Velykas šokoladinius kiaušinius valgo, todėl jai svarbu, kad jos vaikai žinotų ir patirtų nors truputį lietuviškų papročių.
Indrė tai pasakoja ir aš matau daug mūsų panašumų, nes labai gerai žinau, kas yra užauginti vaikus užsienyje. Jeigu pražiopsosi tą laiką, tą patį svarbiausią momentą, kai vis dar gali palikti nors ir mažutį ženkliuką savo vaikuose kultūros, lietuviškos kalbos, papročių ir meilės šaliai, kurios piliečiai jie yra arba galėtų būti, bet auga kitur, ir tas laikas pradings. Prabėgs ir jo atgal neatsuksi.
Labai gražių, šiltų, šviesių, spalvotų Šv Velykų linkėdamos, siunčiam jums Indrės pirmuosius cikadiškus-velykinius pusryčius. Ramybės, vilties ir prisikėlimo džiugesio!