Cikados
2019 m. rugpjūčio 12 d.
Atnaujinta: 2019 m. rugsėjo 23 d.
Tekstas: Judita Paužuolytė
„Kultūriniai artefaktai – kupini prasmės, bet ne visuomet prasmingi“ , – taip skamba fotografo Audriaus Kriaučiūno tema artėjančiame Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida‘19. Puiki proga susipažinti su jo kūryba ir jos nagrinėjamais aspektais.
______
Prisistatymą pavadinau Kultūriniai artefaktai – kupini prasmės, bet ne visuomet prasmingi. Kalbėsiu apie žmogaus kurtą aplinką bei objektus ir jų absurdišką išraišką. Tai glaudžiai siejasi su mano darbo metodu, kuris yra grįstas šių objektų kolekcionavimu.
______
Man fotografija yra tobula melagė, labai įtikinanti medija, lengvai pasiduodanti manipuliacijai, niekad neatskleidžianti visos tiesos, dėl to įdomi ir intriguojanti.
______
Galėčiau tai palyginti su saldainiais. Kartais būna suvyniotų į tokį popierėlį, kad nesinori nė išvynioti. Kartais saldainį išmeti, o pasiimi popierėlį. Būna, kad suvalgęs saldainį pradedi kitaip žiūrėti ir į popierėlį. Kartais suvalgęs nežinai, ką manyti, pasiskaičius internete paaiškėja, kad saldainis buvo ekologiškai pagamintas ir vertini jį vien tik dėl gerų intencijų. O būna, kad labai patinka ir popierėlis, ir saldainis nuostabus. Taip ir su fotografija: jei formalios detalės intriguoja, o ir turinys (emocija) – stiprus, tuomet valio!
______
Tai būtų grupinis man artimiausių žmonių, kurių veidų nenorėčiau užmiršti, portretas. Susodinčiau visus į tą vieną nuotrauką kaip į Nojaus laivą ir turėčiau su savimi. Bet kol tos vienos nuotraukos pasirinkti nereikia, tol ji ir neegzistuos.
______
Manau, esminis elementas yra motyvacija: jei turi užtektinai motyvo judėti į priekį, viso kito gali išmokti.