Ieškoti
  • Cikados

Cyril Albrech Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida' 19

Tekstas: Judita Paužuolytė

Cyril Albrecht – fotografas, kuriam patinka inicijuoti didelio masto, kartais netgi kelerius metus trunkančius projektus. Jis žavisi gamtos peizažais, jos grožiu bei gebėjimu atskleisti žmogaus ir žemės istoriją, todėl visai nenuostabu, kad jo kūryba yra glaudžiai susijusi su kelionėmis bei klaidžiojimais. Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida'19 galėsite pasiklausyti C. Albrechto kalbos apie tai, kaip gamtos fotografija giliai atspindi mus, žmones.


Kokia tema ir kodėl pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume?

______

Nidos fotografijos simpoziume pasisakysiu aktyvizmo mene tema. Nors nepasakyčiau, kad matau save griežtai kaip aktyvų fotografą, nusprendžiau kalbėti apie tai, kaip gamtos fotografija smarkiai atspindi mus, žmones. Negana to, tokia fotografija gali atskleisti labai daug dalykų apie tai, kaip gyvename, kokią žymę po savęs paliekame planetoje. Na, bent jau kol būname atidūs ir kreipiame į tai dėmesį. Aš tikiu, kad gamta gali su mumis kalbėtis, jei tik esame pasirengę klausytis.


Jus žavi gamta ir jos grožis, taip pat žmogus, žemė. Kaip šios temos jus sudomino? Kodėl jos Jums svarbios?

______

Jau ilgą laiką žaviuosi natūraliu grožiu, todėl kai pradėjau fotografuoti, aš spontaniškai nutariau didybės ieškoti gamtos pasaulyje. Šiais laikais nepaliestas natūralus grožis yra retas, o tokios vietos toli viena nuo kitos nutolusios, todėl dar labiau mane domina įtampa (o kartais keista harmonija) tarp žmogaus sukurto ir natūralaus kūrinio. Mane domina ir laiko bei istorijos palikti įspaudai, kurių galime aptikti aplinkoje. Aš vis dar nepaleidžiu minties sukurti vizualiai patrauklų kadrą, net jeigu pasirinktos vietos grožis tėra tik dalis to, kas matoma.


Amerikietis abstrakcijų dailininkas Richardas Diebenkornas sakydavo, kad žemės oda pati turi buvimą. Aš absoliučiai su tuo sutinku ir kai tik galiu, bandau tai įamžinti. Kartais darau nuotraukas iš oro, pavyzdžiui, mažo lėktuvo, nes toks atstumas atveria naujų perspektyvų ir galimybių dalykus pamatyti naujai. Tokia technika taip pat leidžia daryti fotografijas, kuriose yra abstrakcijos, dviprasmybės elementų, o tai, man rodos, intriguoja žymiai labiau, ragina žiūrovą pažvelgti vis iš arčiau, žadina norą suvokti, į ką žvelgia.

Jūsų praktika glaudžiai susijusi su kelionėmis ir klaidžiojimais. Kaip tai veikia Jūsų fotografijas?

______

Didžioji mano projektų dalis įgyvendinta Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Pietų Amerikoje, Islandijoje... Manau, tai užvirė dar vaikystėje, kai buvau pametęs galvą dėl kartografijos, pasaulio žemėlapių ir atlasų. Visuomet svajojau apie tolimas vietas žemėlapiuose ir vis klausdavau, kaip viskas atrodo ten. Fotografijos projektai davė man progą ir kartu pasiteisinimą leistis į tas vietas ir atsakyti į tą klausimą (bent jau iš dalies). Tokiame projekte visuomet jaučiu atradimo skonį, įsilieju į naują aplinką. Mane traukia dykumos, nykios, nederlingos vietos, taip pat mineralai, tai, manau, atsispindi mano darbuose. O tiesa tokia, kad tokių vietų Europoje sunku surasti.


Ką fotografija reiškia Jums asmeniškai, ne kaip profesionalui?

______

Man fotografija yra kaip mediumas tarp žiūrovo ir kažko matomo, ką galima pagauti kamera. Nesvarbu, kokie bebūtų darbo bruožai (tarkim, abstraktus, sunkiai identifikuojamas) arba jo tema, nes įamžinta medžiaga visad kyla iš tikrojo pasaulio. Visuomet labai jautriai reaguoju į ryšį tarp realybės ir išryškintų detalių, kurias mums atskleidžia fotografija.

Kokį vaidmenį mene vaidina emocijos?

______

Aš nesu meno teorijos ekspertas. Pasikliaudamas savo patirtimi žiūrovas pirmiausia natūraliai emociškai sureaguos į meno kūrinį. Mano manymu, toks pirminis ryšys yra susijęs su formaliomis savybėmis kaip toniniai raštai, kompozicija, tekstūra (kalbu apie nuotraukas). Kadangi esu logiškai mąstantis žmogus, turintis mokslinės patirties, norėčiau manyti, kad toks pirminis ryšys sujungia logišką ir analitišką meno vertinimą, taip mes formuojame labiau išbaigtą meninę patirtį.

Kokia nuotrauka Jums padarė neišdildomą įspūdį ir jos negalite pamiršti? Kodėl?

______

Aš ilgą laiką stebėjausi 1934–1945 metais Sonorano dykumoje (Arizonoje) padaryta Frederiko Sommero fotografijų serija. Atidžiai sukurtos kompozicijos, dėmesingai parinktas atskaitos taškas, išgautas vietos plokštumas padaro tas nuotraukas labai įdomias ir mistiškas, netgi, sakyčiau, kosmines. Aš esu sužavėtas Sommero gebėjimu sukurti tokias galingas, jaudinančias fotografijas iš tokios, atrodytų, paprastos dykumos gamtos. Ši serija tikrai turėjo įtakos mano darbams.