Tekstas: Judita Paužuolytė
„Kultūriniai artefaktai – kupini prasmės, bet ne visuomet prasmingi“ , – taip skamba fotografo Audriaus Kriaučiūno tema artėjančiame Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida‘19. Puiki proga susipažinti su jo kūryba ir jos nagrinėjamais aspektais.
Kokia tema ir kodėl pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume?
______
Prisistatymą pavadinau Kultūriniai artefaktai – kupini prasmės, bet ne visuomet prasmingi. Kalbėsiu apie žmogaus kurtą aplinką bei objektus ir jų absurdišką išraišką. Tai glaudžiai siejasi su mano darbo metodu, kuris yra grįstas šių objektų kolekcionavimu.
Ką Jums asmeniškai (ne kaip profesionalui, bet tiesiog žmogui) reiškia fotografija?
______
Man fotografija yra tobula melagė, labai įtikinanti medija, lengvai pasiduodanti manipuliacijai, niekad neatskleidžianti visos tiesos, dėl to įdomi ir intriguojanti.
Kiek fotografijose Jums svarbi emocija?
______
Galėčiau tai palyginti su saldainiais. Kartais būna suvyniotų į tokį popierėlį, kad nesinori nė išvynioti. Kartais saldainį išmeti, o pasiimi popierėlį. Būna, kad suvalgęs saldainį pradedi kitaip žiūrėti ir į popierėlį. Kartais suvalgęs nežinai, ką manyti, pasiskaičius internete paaiškėja, kad saldainis buvo ekologiškai pagamintas ir vertini jį vien tik dėl gerų intencijų. O būna, kad labai patinka ir popierėlis, ir saldainis nuostabus. Taip ir su fotografija: jei formalios detalės intriguoja, o ir turinys (emocija) – stiprus, tuomet valio!
Jei reikėtų pasirinkti tik vieną nuotrauką, kurią galima būtų išsaugoti ir turėti, kokia ji būtų?
______
Tai būtų grupinis man artimiausių žmonių, kurių veidų nenorėčiau užmiršti, portretas. Susodinčiau visus į tą vieną nuotrauką kaip į Nojaus laivą ir turėčiau su savimi. Bet kol tos vienos nuotraukos pasirinkti nereikia, tol ji ir neegzistuos.
Kokie elementai (įgūdžiai, talentai ir kt.) sukuria profesionalų fotografą? Ar to išmokstama?
______
Manau, esminis elementas yra motyvacija: jei turi užtektinai motyvo judėti į priekį, viso kito gali išmokti.