Tekstas: Judita Paužuolytė
Iliustracija: Jolanta Vareikaitė
Lenkų kilmės menotyrininkas Adamas Mazuras taip pat ketina dalyvauti Nidos fotografijos simpoziume šį rugsėjį. Šiuo metu jis rašo knygą apie lietuvišką fotografiją ir planuoja pasikonsultuoti su mūsų šalies atstovais apie detales bei kryptį. Nekantraujame pristatyti šio meno istoriko bei kuratoriaus požiūrį į fotografiją ir meną.
Kokia tema ir kodėl pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume?
______
Šiuo metu rašau knygą apie lietuvišką fotografiją, todėl norėjau aptarti kelias labai svarbias problemas, kurios mane tikrai kamuoja, pasiklausti lietuvių patarimų. Nesakau, kad pastabas priimsiu absoliučiai, bet pasikalbėsime apie esmę ir aptarsime gražiausius kadrus. Savo pristatyme aptarsiu fotografijos istoriją, žiūrėjimas atgal gali leisti susiformuoti ir idėjoms apie ateitį.
Jūsų darbuose aptinkama ir asmeninių konceptų. Kodėl jums tai svarbu?
______
Aš esu meno istorikas ir kuratorius. Man patinka fotografija, nes ji neturi dirbtinių dvasinių sluoksnių, taip dažnai šmėžuojančių mene. Tai – beveik tyra technika, daranti įtaką tam, kaip suprantame realybę. Ji moko būti dėmesingam ir gali palengvinti žmogui suprasti jo asmenines patirtis. Manyčiau, fotografijos menas yra labiau egzistencinis nei dvasinis.
Ką vizualusis menas jums reiškia kaip asmeniui, ne kaip profesionalui?
______
Aš esu ganėtinai laimingas, nes galiu profesionaliai užsiimti tuo, ką labiausiai mėgstu, kuo mėgaujuosi. Jūs galite tai vadinti vizualiuoju menu. Sunku kalbėti apie asmenines emocijas ir spalvingus atsiminimus, kuriuos menas, ypač fotografija, suteikia atidžiam stebėtojui. Aš galiu jums prisipažinti, kad žaviuosi Lietuvos fotografais dėl jų ištvermės, įgūdžių bei akivaizdaus užsispyrimo laukti, kol realybė parodys ką nors daugiau. Tai – kaip mažų atsivėrimų serija.
Kiek mene svarbios emocijos?
______
Tai labai priklauso nuo situacijos. Jausmai yra reikalingi, bet gali trukdyti bei užgožti suvokimą. Man patinka, kad fotografija sustingdo tam tikrą akimirką, bet kartu laiko kumštyje emocijas, taigi belieka kažkaip rasti savo kelią joms iškoduoti, atgaivinti. Fotografijoje gali rasti emocijų kiekviename darbe, nebūtinai tik šedevruose, o tai ir yra skiriamasis šio meno bruožas.
Jei galėtumėte pasirinkti tik vieną: filmą, nuotrauką arba kokį kito vizualaus meno kūrinį, koks jis būtų?
______
Dėl jūsų pasirinkčiau kai ką gražaus bei emocionalaus, kas man labai patinka ir yra sukurta Lietuvoje – Virgilijaus Šontos darbas „Mokykla“. Aš manau, kad jis yra neįsivaizduojamai egzistencinis, man primena Sashos Sokolovo prozą, labai paliečiantis. Šonta ten praleido kelerius metus, žinodamas, kad šie darbai tikriausiai niekad nebus eksponuojami. Jis moka duoklę tiems vaikams. Peržiūrinėdami nuotraukas mes suvokiame, jog fotografas tampa vienu iš mokinių, kvailu berniuku, mums reikia priimti jo perspektyvą kaip savą, kad priartėtumėm prie fotografijos esmės.