Tekstas: Judita Paužuolytė
Iliustracija: Jolanta Vareikaitė
„Hibridinė raiška radikaliau naikina ribas tarp meno ir tikrovės, tada ir dabar, nutapytos ir žiūrovo erdvės, todėl fotografiški paveikslai žiūrovą kartais veikia kone fiziškai. XXI a. jaunosios kartos tapytojai hibridinę raišką vis dažniau sieja su hibridinės, tarprūšinės visuomenės vizijomis, posthumanistinėmis bioįvairovės idėjomis. Tačiau ši tendencija pastebima dar XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvos dailėje. Apie tai ir ketinu papasakoti šiemetiniame simpoziume“, – dalinasi mintimis dailėtyrininkė, kritikė Erika Grigoravičienė. Istoriškai skvarbus žvilgsnis į dailės ir fotografijos sąveiką Tarptautiniame fotografų simpoziume Nida‘19.
Kokia tema ir kodėl pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume?
______
Esu dailėtyrininkė, tad fotografijos simpoziumuose pasakoju apie dailės ir fotografijos sąveikas. 2017 m. nagrinėjau fotografinį XX a. 7–8 dešimtmečių tapybos vaizdų pobūdį – fotorealizmą, montažines kompozicijas su fotografinio vaizdo intarpais Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro, Vinco Kisarausko, Arvydo Šaltenio kūriniuose, momentinio supančios tikrovės atvaizdo, atsitiktinio fragmento principus Vincento Gečo, Kosto Dereškevičiaus paveiksluose.
Hibridinė raiška radikaliau naikina ribas tarp meno ir tikrovės, tada ir dabar, nutapytos ir žiūrovo erdvės, todėl fotografiški paveikslai žiūrovą kartais veikia kone fiziškai. XXI a. jaunosios kartos tapytojai hibridinę raišką vis dažniau sieja su hibridinės, tarprūšinės visuomenės vizijomis, posthumanistinėmis bioįvairovės idėjomis. Tačiau ši tendencija pastebima dar XX a. 9-ojo dešimtmečio Lietuvos dailėje. Apie tai ir ketinu papasakoti šiemetiniame simpoziume.
Labiausiai mane įkvėpė Šarūno Saukos paveikslas „Negatyvus požiūris“ (1982). Šį jo studijų laikų kūrinį pirmąkart pamačiau pernai vasarą parodoje Dusetų galerijoje. Giminės portretas su toteminiu protėviu kaip didžiulis fotografinis negatyvas mane tiesiog užbūrė. Paveikslas eksponuojamas iki rugpjūčio 25 d. veikiančioje mano ir Ugnės Paberžytės sudarytoje parodoje „Gyvūnas–žmogus–robotas“ MO muziejuje.
Kiek nuotraukose Jums svarbi emocija?
______
Manau, kad fotografinis vaizdas neturi emocijų, taip pat ir pastovios vizualių simbolių kalbos, galinčios patikimai išreikšti ir (ar) sukelti tam tikrus jausmus. Kaip fotografijos sukelia jausmus žiūrovams, dar XX a. 8-ajame dešimtmetyje išsamiai tyrė prancūzų filosofas, ženklų kritikas Roland’as Barthes’as. Savo veikaluose jis priėjo prie išvadų, kad išties stiprų emocinį poveikį viena ar kita nuotrauka dėl tam tikrų priežasčių turi kažkuriam vieninteliam žiūrovui; įvairūs fotografiniai vaizdai gali sužeisti skirtingų žiūrovų širdis dėl juose pamatomų tam tikrų jaudinančių detalių, o visus žiūrovus fotografijoje pirmiausia sukrečia patirtas negrįžtamai praėjęs laikas. Vis dėlto tai, ko gero, galioja tik analoginei fotografijai, nes skaitmeninė nebesukelia to kone mistinio (pasi)tikėjimo, jos emocinė galia mažėja.
Ką Jums asmeniškai reiškia fotografija?
______
Skaitmeninės fotografijos technologijos man pirmiausiai yra nepamainoma pagalbinė darbo priemonė – net ir nekokybiška meno kūrinio nuotrauka padeda geriau jį prisiminti interpretuojant ar įtraukiant į vaizdų sekas (kuruojant parodas ar sudarant knygas). Tačiau manęs, kaip ir daugelio kolegų, visai nežavi lengvai prieinamomis šiuolaikinėmis technologijomis pagaminami milžiniški prastos produkcijos kiekiai. Masiškai paplitusi fotografijos medija ir aparatų kokybė, kartais leidžianti ir nemokančiam padaryti gerą nuotrauką, lemia ne tik vizualinės raiškos demokratiją, bet ir augantį vaizdinį neraštingumą. Vizualiniam triukšmui ir chaosui įveikti labai praverstų kritinis ikonoklastinis mąstymas, tam tikra juslių ekologija.
Kokios nuotraukos negalite pamiršti? Arba jei reikėtų išsaugoti tik vieną, kokią pasirinktumėte?
______
Spėju, kad dažnam fotografui tai būtų jo daryta nuotrauka, bet ar teoretikai rinktųsi meninę fotografiją? O gal kaip Barthes’as mamos vaikystės nuotrauką? Išsaugoti ir turėti žmonės dar neseniai labiausiai norėdavo tas nuotraukas, kurias pasistatydavo ant stalo arba nešiodavosi piniginėje, pirmiausia artimųjų, neretai – mirusių atvaizdus. Iš tikrųjų negaliu pamiršti tik nuotraukų, dar ankstyvoje vaikystėje pirmąkart pamatytų giminės albume. Šiais laikais daugeliui galbūt labiausiai saugotinas atrodo sėkmingiausias pasirodymas instagrame ar feisbuke.
Kokie elementai (įgūdžiai, talentai ir kt.) sukuria profesionalų fotografą? Ar to išmokstama?
______
Fotografo profesionalumą šiandien apibrėžia ne tiek darbų kokybė, kiek jų sklaidos kanalai. Vis dėlto ribos nėra griežtos ir pastovios – daugelis pradeda socialiniuose tinkluose, kai kurie vėliau atsiduria ir parodų salėse. Manau, kad vienas svarbiausių šiuolaikinio fotografo talentų yra gebėjimas atrinkti vaizdus ir sudaryti jų sekas (o ne, kaip anksčiau, gaudyti lemtingas akimirkas), aštrus žvilgsnis ne „pro objektyvą“, į dar nepadarytas, o į jau padarytas nuotraukas.