Tekstas: Judita Paužuolytė
Iliustracija: Jolanta Vareikaitė
Tarptautiniame fotografijos simpoziume Nida‘19 atveriamas dar vienas rakursas į fotografijos ir meno pasaulį. Poetas, filosofas Liutauras Degėsys skatins menininkus kalbėti ne tik apie meno kūrinius. Nagrinėdamas įvairias šio aspekto tematikas, filosofas padės paanalizuoti fotografiją kaip priemonę, padedančią žmogui kurti santykį su savimi ir pasauliu.
Kokia tema ir kodėl pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos fotografijos simpoziume?
______
Jau pasižadėjau pasamprotauti, bet dar neapsisprendžiau, kuria tema: Menininkas nėra žmogus ar visai kitu diskursu – Menininkas nėra tik žmogus. Menininkams kartais verta pasikalbėti ne tik apie meno kūrinius, bet ir apie save, paklausti savęs: artėju ar tolstu nuo pasaulio ir savęs.
Ką Jums asmeniškai (ne kaip profesionalui, bet tiesiog žmogui) reiškia fotografija?
______
„Tiesiog žmogus“ retai kelia tokį klausimą. Jis „tiesiog“ fotografuoja, „tiesiog“ gyvena, beveik nereflektuoja ir todėl yra laimingesnis. Viskas šiame pasaulyje yra arba gali būti traktuojama kaip ženklas, kažką kita, o ne save reiškiantis simbolis. Kaip kažkas, kas kalba ir bando mums kai ką pasakyti. Man fotografija įdomi kaip žmogaus pasirinktas keistas būdas atsigręžti į save, pamatyti save ir bandyti save suprasti. Fotografas dažnai yra narcizas: jam rūpi ne tik matyti, bet ir stebėti save žiūrintį.
Kiek fotografijose Jums svarbi emocija?
______
Emocingumas yra meno kūrinio atributas. Meno kūrinys turi kelti estetines emocijas. Blogai, jei menas žadina tik kasdienes ir gyvenimiškas emocijas.
Jei reikėtų pasirinkti tik vieną nuotrauką, kurią galima būtų išsaugoti ir turėti, kokia ji būtų?
______
Turiu du sūnus. Visuomet nešiojuosi jų portretines fotografijas piniginėje.
Kokie elementai (įgūdžiai, talentai ir kt.) sukuria profesionalų fotografą? Ar to išmokstama?
______
Nemanau, kad yra kažkoks receptas. Matymas ir mąstymas – tai talentai, kurie privalomi visiems menininkams, taigi ir fotografams. Kaip gerai, kad į fotografiją dažniausiai ateinama ne iš fotografijos, o iš gyvenimo ir galvos. Kartais būna, kai į literatūrą ateinama iš filologijos. Pasitaiko filologijos sugadintų rašytojų. Būna žurnalistų, kurie mokėsi, išmoko tik žurnalistikos ir nieko daugiau. Fotografas, aišku, turi būti pirmiausia – fotofilas. Mėgti šviesą ir šešėlius. Stebėti ir stebėtis. Mokėti pastebėti ir nustebinti. Kitaip pamatyti ir kitiems parodyti, kaip galima perfokusuoti žvilgsnį. Įtikinti, kad verta ir įmanoma pamatyti daugiau nei matyti. Parodyti savo pavyzdžiu, kaip galima mintimi ir žvilgsniu pakeisti pasaulį.