Tekstas: Judita Paužuolytė
Iliustracija: Jolanta Vareikaitė
Menininkė, rašytoja, eseistė Paulina Eglė Pukytė yra daugialypė ir itin ryški kūrėja, kurios analizuojamos temos išryškina netikrumą, abejones, nesusipratimus ir nesutapimus. Per nestandartinių ieškojimų ir analizių prizmes ji apverčia prasmes bei siekia dekonstruoti įprastas tiesas. Kadangi ji atstovauja kelioms meninės išraiškos priemonėms, kalbiname ją ne tik apie fotografiją, bet ir apie rašymo bei vizualaus meno santykį jos kūryboje.
Kokia tema (ir kodėl) pasirinkote kalbėti šiame Tarptautiniame Nidos Fotografijos Simpoziume?
______
Simpoziume pristatysiu pastarųjų metų projektus, kuriuose naudoju XX a. antros pusės nemeninę analoginę fotografiją, tai yra nežinomų žmonių fotografuotus vaizdus, daugiausia senas skaidres, kartais ir namų vaizdo filmus.
Ką Jums, kaip profesionalui ir žmogui, reiškia fotografija?
______
Kaip žmogus labiausiai mėgstu senus savo šeimos albumus. Kuo daugiau praeina laiko nuo fotografijoje užfiksuoto momento, tuo neįtikinamesnė, netikresnė ir nuostabesnė ji atrodo. Domiuosi ir menine analogine fotografija, fotografiniais vaizdais, kurių esmė yra ne kokia nors koncepcija, o tiesiog pamatytas ir užfiksuotas kažkuo ypatingas (arba atvirkščiai – niekuo neypatingas) vaizdas. Man fotografija yra ne tikslas, o priemonė. Savo projektams naudoju tik anonimiškas buitines kitų žmonių nuotraukas.
Kiek fotografijose Jums svarbi emocija?
______
Kurdama naudoju ne tik fotografiją, bet ir įvairias kitas menines priemones. Emocija man svarbi kūryboje, bet labai svarbu ir kaip ji išgaunama. Mano principas – kurti emociją kuo minimalesnėmis, paprastesnėmis, neemocingomis priemonėmis.
Esate rašytoja, kultūrinių aspektų stebėtoja, kaip ši informacija transformuojasi į žodžius bei vaizdus? Kaip žodžiai ir vaizdai koreliuoja jūsų kūryboje?
______
Tiek žodinei, tiek vaizdinei kūrybai naudoju tai, kas jau egzistuoja gyvenime, nepaisant meno rūšies. Galima į tai žiūrėti kaip į ekologišką vaizdų ir tekstų perdirbimą, tačiau man įdomiausia rasti juose slaptų dalykų, užkoduotų prasmių, kurios išryškėja tik, pavyzdžiui, sudėjus į vieną du visiškai jokio ryšio neturinčius vaizdus arba išrinkus iš teksto visiškai atsitiktinius žodžius ir sudėjus juos tam tikra tvarka. Mane žavi netyčiniai sutapimai, atsitiktinumai, neatitikimai – dažnai jų ieškau ir juos panaudoju.